Šilti JPB vasaros stovyklos prisiminimai – 100 valandų drauge I dalis

Rugpjūčio pabaigoje Vilniaus pasienio rinktinės bendruomenės pareigūnė Jolita Pilinkaitė aktyviausiems savo vadovaujamo Jaunojo pasieniečio būrelio (toliau – JPB) nariams suorganizavo stovyklą.

Stovykla vyko Šakių rajone, savanorių JPB pagalbininkų suteiktoje aplinkoje, atokioje nuo gyvenviečių vietovėje, puikiai tinkančioje aktyviai jaunuolių veiklai. Šis renginys anksčiau minėto JPB nariams – nekomercinis projektas: stovyklavietė suteikta nemokamai, JPB vadovai dirbo su vaikais iš savanoriškų paskatų, renginio faktines ir pagrįstas išlaidas dengė stovyklautojų tėvai; kainavo tik maistas, kuras, kai kurios priemonės. Penkių dienų išvyka buvo suorganizuota apskaičiavus lėšų poreikį ir parengus visus reikalingus dokumentus: sutarties su tėvais tekstą, stovyklos vidaus tvarkos taisykles, gauti tėvų sutikimus, medicinines pažymas, vaikų pasižadėjimus ir kt. Kai viskas buvo paruošta, JPB jaunuoliai nekantraudami laukė išvykimo datos – įsigijo vienodą aprangą, planavo užsiėmimus, skaičiavo galimas išlaidas, drauge su organizatoriais sudarė išlaidų maistui ir degalams sąmatą.

Renginyje dalyvavo 15–17 m. amžiaus Vilniaus pasienio rinktinės bei Vilniaus Antakalnio gimnazijos Jaunojo pasieniečio būrelių nariai – 4 vaikinai ir 2 merginos. Norinčiųjų buvo daugiau, tačiau  dėl svarbių asmeninių priežasčių dalyvauti negalėjo. JPB stovykloje jos iniciatorei J. Pilinkaitei padėjo pedagogas Marius Zemenskas ir savanoris, Aviacijos valdybos orlaivio vadas, Kęstutis Kuncaitis, kuriems dirbti sukarintoje stovykloje su jaunuoliais buvo nemenkas iššūkis.

JPB Stovyklos tikslas buvo supažindinti jaunimą su VSAT veikla ir atkurti realias pasieniečių darbo situacijas, mokytis teoriją pritaikyti praktiškai sumodeliuotose situacijose, ugdyti ištvermę, mokytis išgyventi lauko sąlygomis be patogumų, budėti naktimis, vykdyti pasieniečio veiklai būdingas užduotis, taip įsitikinant, ar šis darbas jaunuoliams ateityje būtų priimtinas.

„Iš tiesų 2017 metais į JPB  užsirašė per 20 moksleivių, tačiau per laiką norinčiųjų dalyvauti JPB veikloje dėl įvairių priežasčių sumažėjo. Užsiėmimų nelankančius, įsipareigojimų vengiančius vaikus braukėme iš sąrašo, nes turėjome tikslą atrinkti motyvuotus jaunuolius. Dirbame ne dėl statistikos, ieškome į pasieniečio profesiją orientuotų vaikų ir džiaugiamės suinteresuotumu nauja veikla“ – pastebi Jaunojo pasieniečio būrelio vadovė Jolita ir toliau pasakoja:

„Stovykla prasidėjo  rugpjūčio 15-ą dieną. Su jaunuoliais ir juos atvežusiais tėvais iki smulkmenų aptarėme visas detales ir programą, gavome reikalingus sutikimus ir medicinines pažymas, patvirtinančias, kad vaikai sveiki ir fizinis krūvis jiems neribojamas. Susikrovę kuprines, palapines ir miegmaišius į tris automobilius, iškeliavome į Šakius. Vaikus savo transporto priemonėmis vežė VSAT savanoriai. Dvi valandos kelio neprailgo. Pagal programą pirmąją dieną laukė pietūs kavinėje „Modėja“, orientacinis žygis, stovyklavietės įsirengimas ir susipažinimas su teritorija.

Kaip tyčia po pietų prasidėjo lietus. Tačiau planas nesikeitė. Vaikams buvo įteikti žemėlapiai, jiems pravestas instruktažas apie elgesį atitinkamose  situacijoje, apie saugumą, bendravimo kultūrą, profesinę etiką, uniformos dėvėjimo taisykles ir pan. Stovyklavietę jie turėjo susirasti patys. Buvo apskaičiuota, kad 7 km jaunuoliai, jeigu greitai susiorientuos ir niekur nenuklys, turėtų įveikti per 2 val., tačiau jie šiek tiek užtruko, o vietoj 7 km įveikė 12. JPB vadovai stebėjo vaikų kelią per mobiliąją programėlę. Buvo taip pat sutarta, kad periodiškai jie patys praneš, kur yra ir kaip sekasi.

Žygio metu vaikai patyrė nuotykių. Vaikštinėdami pamatė su lengvuoju automobiliu miško kelyje užklimpusį netoliese esančio kaimo gyventoją.

Jaunojo pasieniečio būrelio nariai nedvejodami išstūmė automobilį iš klampynės, padėjo grybauti susiruošusiam žmogui išvažiuoti ir tęsė žygį.

Reikėjo pamatyti stovyklavietę suradusių vaikų akis ir emocijas, įveikus pirmąjį iššūkį.

Kelionė pėsčiomis jiems nebuvo lengva, tai buvo aišku pažiūrėjus į batų iki pūslių nutrintas kojas.

Akimirka poilsio buvo neįkainojama!

Kad jaunuoliai neužsnūstų, netrukus jie buvo pasiųsti  į šalia esantį Siesarties upelį nusiprausti, atsigaivinti ir išsiplauti išpurvintus daiktus ir drabužius.

Švarūs ir atsigaivinę jie įsirengė stovyklavietę ir mėgavosi poilsiu prie laužo bei skania vakariene, kurią paruošė Marius. Po tokios ilgos ir sunkios dienos keptos vištienos šlaunelės buvo skaniausios pasaulyje.

Tiesa, kai kuriems stovyklautojams teko pasportuoti daugiau – bendru jaunuolių, jų tėvų ir stovyklos vadovų sutarimu buvo nuspręsta už nepaklusnumą ar kitus nusižengimus bausti atsispaudimais – dėl vieno iš vaikų išmesto butelio atsispaudimus teko daryti visiems. Tokia bausmė privertė visus pasitempti ir vieniems kitus drausminti.

Bausmių per visas penkias dienas būta įvairių. Neklausiusiems teko ir susitvarkyti, ir langus bei grindis išplauti. Tačiau tokia patirtis gyvenime taip pat tik į naudą.

Pagaliau viskas sutvarkyta, visi sotūs ir laimingi. Atėjo laikas susipažinti su teritorija. Jaunuoliams buvo pranešta, kad yra planuojamas naktinis orientacinis žygis, buvo išdalintos radijo stotys, paaiškinta, kaip jomis naudotis, organizuotos pratybos. Pagal JPB vadovų sugalvotą scenarijų, upelis-valstybės siena, už jo Rusijos teritorija. Jaunimas pagal įvairius orientyrus turėjo susigalvoti vietovardžius, kad vėliau galėtų vieni kitiems pranešti savo buvimo vietą ir vis labiau stengėsi įsijausti į pasieniečio darbą.

Šioje išgyvenimo stovykloje viską reikėjo daryti patiems. Vakare laukė JPB emblemų siuvimas, kuris vyrukams sukėlė daug nepatogumų ir rūpesčių. Tačiau teko siūti tol, kol pavyks ir niekas neklausė jokių verkšlenimų, neva tai nesiseka siūti, siūlas užsimezgė ar pan.  Užduotis buvo prisiūti visiems emblemas ir tik paskutiniam pabaigus visi galėjo eiti ilsėtis.

Didelis netikėtumas jaunimui buvo budėjimas naktimis – pasiskirstę poromis jie turėjo saugoti teritoriją, patruliuoti ir stebėti aplinką. Jaunuoliai,  nepaisydami vadovų įspėjimų ilgai nevakaroti, kad  nebūtų sunku budėti, šnekučiavosi prie laužo iki 3 valandos ryto.

Apie 6 valandą vadovai išgirdo nusėdusios radijo stoties garsus „change battery, change battery“… JPB nariai nė nenutuokė, kad bus tikrinami ir visi „budėtojai“ ramiai sau miegojo.

Nepasisekė visiems, nes poilsis buvo nutrauktas ir po švilpuku duoto ženklo jiems teko bėgti tris kilometrus. Vaikai tai pradingdavo lengvame rūke, sukdami trijų kilometrų ratus, tai vėl pasirodydavo, tačiau ir ši užduotis buvo įveikta.

Atrodė, kad beveik visi norėtų namo. Tačiau jaunuoliams buvo paaiškinta, kad vadovų apgaudinėti negalima ir už tokius ketinimus reikės atsakyti visiems. Nusivylimas ir nepasitenkinimas buvo akivaizdus. Tačiau pykti buvo galima tik ant savęs ir visi tai puikiai suprato.

Sportas ir grynas oras sugrąžino nuotaiką, o po trijų valandų poilsio emocijos vėl liejosi laisvai. Taip prasidėjo antroji sukarintos stovyklos diena.

Vaikai juokėsi patys iš savęs, kad neklausė, paskui palūžo ir kad tikrai buvo sunku kaip kokiam „konclageryje“, tačiau tuo pačiu su pasididžiavimu džiaugėsi, kad viską įveikė ir net tie trys kilometrai buvo visai gera užduotis, nes labai pagerino savijautą ir miegą.

Ši diena jau atrodė kiek mažiau įtempta. Visi ruošėsi pusryčiauti, vieni kaitė kavą ir arbatą, kiti tepė sumuštinius. Oras buvo tarsi užsakytas – šilta, saulėta, jauku.

Po pusryčių laukė pilietiškumo pamoka, buvo paaiškinta ką reiškia lojalumas Lietuvos valstybei, meilė tėvynei ir tarnyba Tėvynės labui. Buvo paliesta negatyvios propagandos tema. Vėliau jaunuoliai savarankiškai pynė trispalves apyrankes, kuriomis pasipuošė visi JPB nariai.

Po neilgos pertraukėlės moksleiviai gavo naują užduotį. Visi turėjo pasidalinti pareigomis, nes reikėjo išdėstyti tris dalykus patiems: Etikos kodekso normas, fizinio normatyvų reikalavimus pareigūnams ir rikiuotės bei ceremonijų statuto pagrindus. Kiekvienas jaunuolis, susipažinęs su dokumentais, turėjo kolegoms išdėstyti paskirtą dalyką. Sekėsi puikiai. Buvo gražu žiūrėti į jaunus ryžtingus lyderius ir atsakingus vaikus.

Po trijų paskaitų buvo pertrauka, lengvas poilsis, pietūs. Vėliau visi turėjo parašyti po ketureilį JPB himnui. Ir su šia užduotimi jaunieji pasieniečiai susitvarkė puikiai, vos per kelias dienas buvo sukurtas ir įdainuotas JPB himnas.

Su dainomis nesibaigė antra stovyklos diena, laukė vakarienės gaminimas ir naktinis orientacinis žygis. Buvo nuspręsta kepti bulves su svogūnais, lašinukais ir druska folijoje ant laužo. Jaunuoliai, prižiūrimi vadovų, viską turėjo paruošti patys. Kai kurie teigė tai darantys pirmą kartą, kiti džiaugėsi, kad labai įdomu ir ypač skanu.

Buvo būgštaujančių, kad didelės pūslės ant kojų ir skausmas trukdys judėti, todėl naktinis orientacinis žygis jiems kėlė siaubą, bet ryžtas ir užsispyrimas neleido pasiduoti.

Žinia, jog ištvermė viena svarbiausių asmeninių savybių, kuri būtina pasieniečiui vedė pirmyn. Stovyklautojai buvo padalinti į dvi grupes po tris.

Kiekvienoje grupėje po vieną merginą. Išdalinti žemėlapiai ir duotas laikas pasiekti tikslą ir surinkti būtinus taškus. Jauniesiems pareigūnams buvo pasakyti slaptažodžiai ir paaiškinta, kaip naktį, kai nieko nesimato, atpažinti savus kolegas. Jaunuoliai išnyko nakties tamsoje, karts nuo karto žybsėdami žibintuvėlių šviesomis.

Reikėjo įveikti tamsos ir nepažįstamos vietovės baimę. Žinoti, ką daryti pamačius stirną, lapę, vilką ar usūrinį šunį. Tamsa ir laukiniai žvėrys miesto vaikams pradžioj kėlė bene didžiausią baimę, bet galiausiai visi draugiškai iškeliavo vykdyti užduotį. Vadovai be žibintuvėlių tikrino orientacininkus ir stebėjo bei vertino jų veiksmus įvairiose situacijose. Pradžioje vienai grupei sekėsi puikiai, nes rasti pirmi orientyrai labai motyvavo, kitai sekėsi kiek prasčiau. Todėl K. Kuncaitis kantriai aiškino orientacines gudrybes, dėstė, kaip naudotis jo parengtu žemėlapiu ir netrukus jau antra grupė džiaugėsi pirmaisiais rezultatais ir  lengvai pasivijo pirmąją.

Vėliau buvo pastebėta, kad grupes veda lyderiai, o kiti tik seka paskui, todėl buvo liepta pasikeisti ir vedliais pabūti visiems iš eilės, kad orientuotis išmoktų visi. Viskas sekėsi puikiai. Džiugios emocijos keitė nusivylimą ir atvirkščiai, tačiau motyvacija surinkti visus taškus ir konkurencija su kita grupe vedė į priekį.

Kad nebūtų per daug liūdna, buvo suorganizuota ir netikėtumų, siekiant patikrinti ne tik gebėjimą orientuotis, bet ir jaunųjų pasieniečių drąsą bei reakciją miške sutikus nepažįstamą žmogų.Visiškoje tyloje karts nuo karto girdėjosi žygio dalyvių pokalbiai radijo ryšio stotimis su klausimais:

„radot antrą”, „radot penktą”, „trečio nerandam, daug dilgėlių, žolė ir brūzgynai iki kaklo, paklydom”, „šeštam reikia perbristi upelį, visi sušlapom, eikit atsargiai, bus duobė”. Po kelių valandų girdėjosi džiaugsmingi nuvargusių jaunųjų pasieniečių šūksniai „radau paskutinį, viskas, įveikėm, geras!” Netrukus pasigirdo atsakas: „mes irgi, pagaliau, viską radom, grįžtam!”.

Sugrįžę jaunieji pasieniečiai vienas už kitą garsiau dėstė savo nuotykius, rodė šlapius batus, kelnes, nudilgintas rankas ir dalinosi įspūdžiais, visi buvo labai patenkinti savimi, o vadovai šypsojosi.

Jaunųjų pasieniečių komanda iš nuovargio krito miegoti kaip lapai. Pasiliko tik budintys. Šįkart budėtojai, kad ir kaip pavargę, buvo sąžiningi ir atsakingi, prie laužo džiovinosi savo sušlapusius daiktus ir kantriai laukė savo miego laiko.

Vaikai kasdien atrodė vis atsakingesni ir labiau motyvuoti.