Šilti JPB vasaros stovyklos prisiminimai – 100 valandų drauge II dalis

tęsinys

Trečią stovyklos rytą, visi pabudo energingi ir žvalūs, nors kai kuriems nebuvo lengva. Juk dalis nakties buvo ir nemiegota dėl budėjimų.

Šįkart reikėjo įveikti kliūtį virve. Pagal vadovų sukurtą legendą – apačioje praraja ir visiems reikia persikelti į kitą pusę nenukritus. Pirmiausia reikėjo sugalvoti, kokiu būdu keltis virve, ką daryti su tais, kurie bijo ar nemoka. Tiesa, vienam vaikinui teko grįžti ir padėti kitame krante likusiai mergaitei, tačiau ir ši užduotis buvo įveikta be vadovų pagalbos.

Per pertraukėles jaunuoliai vis kartojo JPB himno žodžius, pagrindinius rikiuotės elementus ir svarstė, ar sunkiausios užduotys jau praeityje ar jas dar tik teks įveikti, o vadovai šypsojosi.

Poilsį nutraukė vadovų komanda visiems susirinkti prie stalo. Šįkart Kęstutis stovyklautojams pristatė pasieniečių aviacijos darbo ypatumus, funkcijas, rodė išgyvenimo rinkinyje esančius daiktus ir smulkiai pasakojo, kam ir kaip jis naudojamas. Vyko diskusijos, aviacijos atstovui teko atsakyti į visus smalsuolių klausimus.

Vėliau galima buvo pasiklausyti paskaitos apie dronus, kam ir kada jie naudojami bei pamatyti kaip jie valdomi gyvai.

Po šio užsiėmimo visi susirinko prie pietų stalo, kur jau garavo karštas maistas.

Pavalgę keliavo mokytis saugaus elgesio su ginklais taisyklių ir taiklaus šaudymo principų, turėjo galimybę išbandyti akies taiklumą su oriniu pistoletu, kuris atitinka tikro pistoleto išvaizdą.

Po pratybų apie ginklus Marius Zemenskas, kaip istorijos mokytojas, skaitė įdomią paskaitą apie Lietuvos istoriją. Akcentavo vaikams trijų pasieniečių J. Kybarto, A. Barausko ir G. Žagunio žūtis tarnybos metu, kurios kiekvienais metais yra minimos, o žuvusieji už Tėvynę pagerbiami. Dėstė jų gyvenimo istorijas bei istoriniuose šaltiniuose išlikusias įdomias detales. Priminė ir kraupias Medininkų žudynes, apgailestavo dėl tokių įvykių ir netekčių bei džiaugėsi, kaip iki šių dienų esame patobulėję. Nuoširdų Mariaus pasakojimą vaikai palydėjo plojimais.

Kadangi jaunuoliai buvo tikrai paklusnūs ir draugiški tarpusavyje, jiems, kaip motyvacinė priemonė, buvo pažadėtas pasivažinėjimas džipu bekelėmis po du. Štai čia emocijos strigo gerklėje, bet blykčiojo akyse, liejosi komentarai ir džiaugsmingi šūksniai: „nieko sau, niekada nesu taip važiavęs; pravažiuoja visur kaip su tanku, nesvarbu mišku, vandeniu, grioviais ar purvu!“

Tiesa, dėl šio pramogos buvo ir nepatenkintų. Tai vairuotojo šuo, vardu Rupis, kuris paprastai nepraleidžia progos važiuoti džipu ir dažnai dėl to dar vadinamas Šturmanu, o šįkart jam nebuvo vietos. Tačiau nepasitenkinimas ir nusivylimas truko neilgai. Vos grįžo šeimininkas, pastarasis džiaugsmingai vizgino uodegą ir nuoskauda buvo pamiršta.

Po šios ekstremalios pramogos reikėjo ruoštis vakarienei ir kontrabandos užkardymui. Vieni plovė ir lupo bulves, kiti pjaustė daržoves troškiniui, treti ėjo ieškoti malkų ir kūrė laužą. Troškinys ant laužo pavyko puikiai. Pasirodo, jaunieji pasieniečiai puikūs kulinarai.

Skaniai pavalgę ėmėsi planavimo darbų. Vieni skaičiavo pinigus ir svarstė ką reiktų dar nusipirkti, kiek liks pinigų ir ar liks.

Kiti bendru sutarimu ilsėjosi, treti rūpinosi planavimu dėl kontrabandos sulaikymo. Vaikinai klijavo kontrabandos dėžių imitacijas ir svarstė, kaip sulaikyti, jei įtariamieji bėgs iš Kilpiškių pusės, nes jaunųjų pasieniečių yra mažai, kiti diskutavo, kaip išdėstyti tarnybas patrulius ir slapukus, kad įtariami pažeidėjai būtų sulaikyti. Susirūpinimą kėlė ir radijo stočių trūkumas, kaip teks su visais palaikyti radijo ryšį. Vaikams teko sugalvoti, kas bus vyresnieji, kaip išdėstys patrulius ir slapukus, ką darys vienu ar kitu atveju.

JPB vadovai prieš užduotį skaitė paskaitą apie sargybų rūšis, maskuotę, negarsinio valdymo signalus, įtariamojo pažeidėjo sulaikymo ypatumus, specialiąsias priemones ir ginklo panaudojimo sąlygas, pasakojo apie realias situacijas bei kontrabandos žalą valstybei.

Nors pagal sugalvotą istoriją įtariamieji pažeidėjai nesipriešino, drausmingai atsakinėjo į visus jaunųjų pasieniečių klausimus, po pirmosios užduoties sukilo adrenalinas, vieni uždusę pasakojo, kaip ir ką išgirdo, kaip vijosi, kaip paslydo ir nukrito, ką jam sakė, kaip nepateikė dokumentų, o pateikti dokumentai buvo ne jo.

Buvo ir nusivylimų, ir juoko, ir džiaugsmo, ir noro išgyventi visa tai  dar kartą. Šitaip baigėsi trečioji diena. Jaunuoliai išsiskirstė į palapines, o nakties tyloje liko tik budėtojai, saugantys stovyklavietę ir ugdantys savo ištvermę.

Ketvirtosios dienos rytą jaunuoliai jau nebuvo tokie energingi, buvo jaučiamas nuovargis ir poilsio stoka, tačiau visi buvo patenkinti.

Draugiški pusryčiai gamtoje visada pakeldavo nuotaiką. Buvo sutarta, kad paskutinę naktį galima bus nebebudėti, jeigu visi elgsis drausmingai. Po skanių pusryčių buvo skirtas poilsio laikas. Buvo grąžinti mobilieji telefonai, kurie bendru sutarimu užsiėmimų metu buvo paimti. Jaunuoliai galėjo žaisti tinklinį, badmintoną, pamėtyti krepšinio kamuolį, pasisupti ar pasyviai ilsėtis. Buvo leista patiems pasigaminti Tarzano sūpynes ant medžio virš upelio ir pakvailioti.

Netrukus pailsėjusiems vaikams buvo organizuotos rankų lenkimo varžybos. Čia jaunuoliai aiškinosi, kuris stipresnis, ir žadėjo treniruotis bei atsilošti.

Tiesa po šio užsiėmimo kliuvo ir bausmių. Už netinkamų žodžių vartojimą, teko visiems išskalauti burnas su vandeniu ir druskos tirpalu bei kartoti, kad niekada taip nebekalbėsiu.

Išmokę tinkamai lietuviškai išreikšti savo jausmus ir emocijas, jaunuoliai klausė paskaitos apie nepilnamečių įtraukimą į nusikalstamas veikas bei dalyvavimo tokiose veikose pasekmes, apie prekybos žmonėmis nusikaltimus bei jos prevenciją. Buvo akcentuojama, kad lengvų pinigų nėra ir reiktų būti budriems sulaukus įvairiausių siūlymų lengvai užsidirbti,  pabrėžiamas didžiulis pasieniečių indėlis siekiant užkardyti visas išvardytas nusikalstamas veikas.

Netrukus dėl paliktos netvarkos vėl teko nedidelė bausmė. Kadangi niekas neprisipažino, kas paliko betvarkę miško namelyje, teko plauti visiems keturiems vyrukams. Už ką, jie visi puikiai žinojo. Tačiau ir ši pamoka gyvenime bus naudinga.

Po paskaitos jaunuoliai turėjo vykdyti žvalgybą ir bristi kelis šimtus metrų upeliu. Pagal susitarimą praėjimas buvo būtinas ir galimas tik vandeniu. Daugelis sušlapo ne tik batus, bet ir kelnes, kiti ėjo basi. Pakeliui Kęstutis pasakojo apie gyvūnus, rodė bebro ir lapių olas, lygino jų pėdsakus, aiškino, kad pasieniečiai turi būti budrūs ir privalo viską pastebėti, kas, į kurią pusę ir kada galėjo būti praėjęs. Grįžus reikėjo sušilti ir nusiprausti, nes teko klampoti ir purvu.“

  

„Gal kam kiltų klausimas, kodėl vaikus vedžiojame po upelius, naktimis neleidžiame ramiai miegoti, liepiame bėgioti miške, tačiau mūsų tikslas vienas – ugdyti stiprius, drąsius, ryžtingus, atsakingus jaunuosius pasieniečius, kurie atėję mokytis į Pasieniečių mokyklą nesakytų „aš neisiu į „slapuką“, nes bijau tamsos arba vabalo”. Toks jaunuolis negali būti pareigūnu, todėl visi turi apsispręsti iki stojimo į Pasieniečių mokyklą, ar tokį darbą sugebės ir norės dirbti“, – teigia Kęstutis.

Jolita pasakoja toliau:

„Išvykos metu buvo organizuojamos atvirumo valandėlės. Kalbėta apie pasiekimus, lūkesčius, baimes ir jų įveikimo būdus, ryžtą, drąsą, elementarią pagarbą vienas kitam, apie tai, kad pareigūnai visi lygūs, tačiau vyrų pagarba merginoms ir moterims, moterų – vaikinams ir vyrams turi išlikti. Kad nebūtų jokių apkalbų, reikėjo išmokti atvirai pasakyti, kas nepatinka ir tuoj pat pagirti kritikuojamą kolegą, kad kritika būtų veiksminga. Jaunieji pasieniečiai labai susidraugavo ir tapo atviri, nuoširdūs ir dar labiau motyvuoti.

Reiktų pastebėti ir tai, jog šie pokalbiai nenuėjo perniek. Vaikai atsakomybės ir užduočių ėmėsi vis drąsiau. Paskutinę naktį vaikinai leido merginoms pailsėti ir už jas budėjo, todėl mergaitės kitą dieną atsidėkojo miško sąlygomis prikepusios vaikinams miltinių blynų su dešrelėmis ir sūriu.

Po ilgos dienos jaunuoliai galėjo pailsėti prie laužo ir, lauke prisėdę ant pripučiamų čiužinių, galėjo žiūrėti projektoriumi demonstruojamus filmus. Tuo tarpu merginos ruošė vakarienę. Skaniai pavalgę, peržiūrėję visus įdomiausius video apie pasienį, visi drauge nuėjo ilsėtis ir, kaip žadėta, paskutinę naktį budėjimų nebuvo.

Penktosios dienos rytas buvo gana liūdnas, nes po pusryčių reikėjo išardyti palapines, susitvarkyti stovyklavietę, išlaikyti fizinio normatyvus pareigūnams, aptarti tai, ką nuveikėme, pateikti siūlymus ateičiai ir ruoštis namo bei atsisveikinti.

Po rimtos mankštos jaunuolių laukė vienintelė užduotis – fizinio normatyvų laikymas. Kiekvienam tai buvo didelis iššūkis., tačiau ne vienas  pratimus padarė daug geriau nei įsivaizdavo, kad gali.

Vėliau atsirado konkurencija, pasilyginimai su draugu ir prašymai leisti pakartoti pratimą bei pagerinti rezultatus. Tai džiugino JPB stovyklos vadovus.

Vadovai gyrė už atsakomybę ir džiaugėsi dėl 100 drauge praleistų valandų. Tai buvo pats geriausias atostogų laikas, praleistas su vaikais. Jie mūsų ateitis, jų šypsenos ir džiaugsmas mums – didžiulis įvertinimas.“

J. Pilinkaitė atkreipė dėmesį į vaikų išlaidas: iš numatytų 100 eurų vienam asmeniui, išleisti buvo tik apie 70 eurų, taip kiekvienam sutaupant beveik po 30 eurų. Stovyklos organizatoriai norėtų, kad už tokias išvykas ir specialią aprangą – uniforminį džemperį, emblemas, marškinėlius, kitas aprangos dalis ir priemones vaikams nereikėtų mokėti. Tuomet savęs pasitikrinimo stovyklose dalyvauti galėtų ir mažiau pasiturinčių šeimų vaikai, kuriems tai būtų ypač aktualu ir naudinga.

Su gražiausiais ir šilčiausiais linkėjimais stovyklos vadovai ir savanoriai