Kalėdinė gerumo akcija „Gera padėti vienišam artimui“ II dalis

Kitą dieną bendruomenės pareigūnė Jolita Kuncaitienė su Vilniaus pasienio rinktinės ir Antakalnio gimnazijos Jaunojo pasieniečio būrelio vaikais savanoriais išvyko į Vilniaus rajoną.

Tąkart pasieniečiai ir jaunieji pasieniečiai taip pat aukojo pinigėlius ir pirko skanėstus vienišiems žmonėms. Bendruomenės taip pat prisidėjo kuo galėjo.

Socialinių paslaugų centro atstovė Irena Maciulevičiūtė, Kalvelių seniūnijos socialinė darbuotoja Marija Antonovič bei Bezdonių seniūnijos socialinė darbuotoja Aliona Podleckaja vienišoms šeimoms dalino natūralios vilnos patalus: pagalves ir antklodes. Vilniaus rajono „Caritas“ savanorė Jadvyga ir Sužionių seniūnijos socialinė darbuotoja Alina Matačinienė jau buvo parūpinusios likimo nuskriaustiems žmonėms po krepšį lauktuvių šventiniam stalui. Taigi, vykstant socialinės darbuotojos vieną po kitos pasakojo vienišų žmonių sunkias gyvenimo istorijas.

Vieni jų gyvena visiškai vieniši, palaidoję tėvus, seseris ar brolius, antrąsias puses ir vaikus, kiti jų niekada neturėjo ar net nepažinojo. Treti gyvenę ypač sunkiai ir savo rankomis užsidirbę tai, ką turi be niekieno pagalbos kasdien meldžiasi ir gyvena tik su Dievu.

Vilniaus Antakalnio gimnazijos ir Vilniaus pasienio rinktinės Jaunojo pasieniečio būrelio vaikai buvo sujaudinti ir dalinosi įspūdžiais:

Lukas: ,,Būrelį lankau jau antrus metus. Ši veikla buvo kitokia, nei visuomet. Buvo labai įdomu, bet sunku apibūdinti ką jaučiau. Labai džiaugiuosi,  kad sudalyvavau tokioje akcijoje, dabar lengviau suprasti, kas yra laimė ir kas iš tikrųjų tikra nelaimė. Kad dažnai dalykai, į kuriuos mes reaguojame ir, kuriuos sureikšminame yra nieko verti lyginant su tuo, ką matėme. Ypač nustebino senolio, kuris vasarą palaidojo žmoną ir liko visai vienas, o vaikų niekada neturėjo, kasdienybė ir buitis. Sunku suvokti, kaip tam žmogui vieniša, liūdna ir sunku. Vyras rodė kambarį, į kurį po žmonos mirties nebeužeina, tik prisimena, kad dviese buvo  daug smagiau. Ta tamsa namuose, ilgam, paliko gana slogią nuotaiką. Tai mes užsukome tik trumpam, o šis vyras taip nuolat gyvena“.

Aleksandras: ,,Man labai gaila šių senelių. Aš norėčiau, kad pas juos viskas būtų gerai, bet prisidėjom tuo, kuo galėjom, aplankėm, pavaišinom, nors tiek. Įstrigo istorija apie neįgalią, beveik nevaikštančią močiutę, kurią saugojo šunelis, vis glaudėsi ir žiūrėjo jai į akis, o ant mūsų urzgė. Moteris sako, jog vieną kartą ją išvežė į ligoninę ir šuo liko vienas. Gulėjo visą laiką nejudėdamas, nieko neėdė ir laukė šeimininkės. Po to karto atsirado baimė, kad šeimininkės vėl kas nors neišvežtų ir jis neliktų vienas“.

Ernestas: ,,Labai nudžiugino tai, jog žmonės gyvendami skurde, visiškai vieniši, jokiu būdu nepasiduoda, džiaugiasi, jog atsibudus nieko neskauda ir vien dėl to jau yra laimingi. Neįtikėtina močiutės ligoninėje istorija. Ji buvo tiek laiminga mus pamačiusi, kad nuolat šypsojosi ir dėkojo,kad aplankėme“.

Deividas: ,,Šiek tiek nustebino tai, kad seneliai neturi giminių, beveik niekas jais nesirūpina, bet jie vis tiek kažkaip moka būti laimingais. Šiuolaikiniai žmonės net ir turėdami viską būna nuolat nelaimingi, o senoliai nieko neturėdami būna laimingesni nei mes. Ligoninėje aplankėme dvi moteris. Antroji juokavo ir klausinėjo, kodėl mes kreipiamės į ją „močiute“, juk ji jauna ir graži. Sako, širdis nesensta. Ši moteris visą gyvenimą gyveno pasienio teritorijoje, todėl ypač dėkojo pasieniečiams už tai, kad juos mato šalia ir jaučiasi saugesnė, linkėjo jiems nepasiduoti net sunkiausiomis akimirkomis, kai kas nors baugins ar šantažuos, likti sąžiningais. Išeinant dėkodama, kad aplankėme, ji padeklamavo savo kurtą eilėraštį“.

Karolis: ,,Buvo įdomu sužinoti tai, kad skurdžiai gyvenantys žmonės teigia, kad jiems nieko netrūksta ir jie yra laimingi. Jie vertina kitokius dalykus nei mes. Ir tai yra labai gražu. Buvo sunku žiūrėti į močiutę, kuri prašė jos nefotografuoti dėl ligos iškreipto veido ir viso kūno. Kažkokia sąnarių liga sukelianti didžiulius skausmus, kankino tą moterį. Paklausta kaip save guodžia kai vaistai nepadeda, moteris sakė apsižiūri ar niekas kieme arti nevaikšto, kad neišgąsdintų labai ir tiesiog rėkia… nes labai sunku kęsti. O kai skausmas sumažėja mėgina pati sau dainuoti, žiūri pro langą ir laukia kol ką nors ten išvys. Taip ir gyvena. Spaudė širdį klausant ir trūko žodžių. Tokiam žmogui didžiausias džiaugsmas, kai nieko neskauda“

Edgaras: ,,Man patiko, jog žmonės buvo optimistiški, gyvendami vieni jokiose situacijose nepasiduoda bei tiki, jog kita diena bus geresnė. Nors močiutė, kurią aplankėme buvo liūdna, sakė stebuklų vis tiek tikisi, gal geresnės sveikatos, ar svečių, nes jaučiasi labai vieniša. Mums ruošiantis išeiti, pamatėme prie durų katiną, o moteris nušvito, kad štai ir aplankė stebuklas. Katinas senas ir buvo pradingęs, ji maniusi, kad jis jau nebegrįš arba, kad jo jau nebėra tarp gyvųjų, tačiau štai Kalėdoms sugrįžo…Ji buvo tokia laiminga, kad lieka ne viena“.

Laura: ,,Didelį įspūdį paliko žmonės, kurie gyvena vieniši daug metų ir džiaugiasi gyvenimu. Jie supranta, kad tikra laimė yra gera sveikata. Gaila buvo moters, kuri visą gyvenimą gyveno visiškai viena. Taip pat labai įstrigo vienos, senyvo amžiaus, labai ligotos moters žodžiai ,,kam Jūs lankot ir kaip čia prisimenat senelius? Juk jie seni ir niekam nereikalingi”. Ji smarkiai susikūprinusi ir sulinkusi dėl stuburo ir sąnarių ligos, dantų neturi, plokštelė tokia sena ir visai nesilaiko, bet močiutė tokia šviesi ir miela… Klausė mūsų vardų, sakė melsis už mus, kad mums netektų išgyventi to, ką teko jai. Labai džiaugėsi, kad aplankėm, sakė vaišių čia atvežėm metams. Susigraudinau.  Šita akcija leido dar labiau suprasti, kad mes, jauni žmonės nevertiname to, ką turime. Gyvename šiltuose namuose, turim vandens kiek norim, valgom ką norim, miegam ant naujausių lovų ir mums vis tiek yra viskas blogai. O šie žmonės, kurie neturi beveik nieko, yra laimingi. Jie džiaugiasi, kad išvis yra gyvi. Tai privertė susimąstyti ir apgalvoti, kas yra tikrosios vertybės“.

Ana: Pajutau didžiulį liūdesį, kai aplankėme šiuos vienišus senolius ir sunkiausia buvo suprasti tai, kad niekuo negalime realiai padėti. Kiekvieno likimas vis kitoks. Liūdna, nes šie žmonės likę visiškai vieni, jiems nėra kuo pasitikėti, sunku gyventi. Bet šypseną kelia tai, kad net ir tokiomis sąlygomis jie džiaugiasi gyvenimu, yra laimingi. Jų laimei tereikia tik sveikatos ir bendravimo.   Susimąsčiau, kodėl tada mums reikia visko ir tiek daug…Ir kodėl visa tai vis tiek nedžiugina…Ypač įstrigo vienos, dabar lyg ir neblogai gyvenančios močiutės sunki gyvenimo istorija. Vyras prieš 30 metų miręs, sūnų palaidojo, kiti vaikai gyvena lyg ir laimingai, bet emigravę, todėl mato juos labai retai. Keista tai, kad dėl namo, kurį visą gyvenimą statė dar drauge su vyru, kėsinosi atimti pats…kunigas-popas. Moteris buvo pavaišinta arbata ir apnuodyta, siekiant testamento neva bažnyčiai. Ačiū Dievui, ji liko gyva ir dabar labai nepasitiki žmonėmis, meldžiasi ryte ir vakare po kelias valandas, jos namuose net yra tam skirta vieta, į parduotuvę virš 80 m. moteris 3 km eina pėsčiomis, nuolat pasninkauja. Labai mėgsta bendrauti, džiaugiasi kai kas nors ją lanko. Stebina, iš kur ji semiasi tiek stiprybės.

Gina: ,,Nesu net susimąsčiusi, jog žmonės gali gyventi taip blogai ir vargingai. Pati kasdien namuose matau gėrį, jaučiu rūpestį, šilumą, meilę, turiu tai, apie ką šie žmonės negali net pasvajoti. Tokios akimirkos privertė susimąstyti, dėl ko iš tiesų gyvename. Labai džiaugiuosi, kad galėjau prisidėti prie šio mažyčio gero darbo ar nudžiuginti ne vieną, visų pamirštą senolį. Manau, tokiomis gerumo akcijomis reikia plėsti gėrį, kad pasaulis būtų bent kiek geresnis. Sunku buvo patikėti, kaip vieniša moteris džiaugėsi net nepažįstamais žmonėmis ir norėjo apkabinti. Moteris sako, kad pinigų jai nereikia, visą gyvenimą dėl jų dirbo, o štai senatvėje dėl to jos vos nenunuodijo. Laimę teikia bendravimas, o ne pinigai. Ši močiutė visiems paliko labai pozityvų įspūdį.

Vieni su džiaugsmu priėmė svečius ir dalinosi savo gyvenimo patirtimi, mielai fotografavosi ir siūlė arbatos, kiti gėdijosi skurdo ir savęs, vengė žiūrėti į akis, žiūrėjo į žemę… atsisakė fotografuotis, tačiau visi džiaugėsi, kad buvo netikėtai aplankyti ir stebėjosi, kad kažkam dar rūpi vienišų senolių jausmai ir gyvenimas. Buvo žmonių, kuriuos norėjosi tiesiog apkabinti ir nepaleisti, tokie šviesūs ir šilti… pilni gerumo, užuojautos, meilės ir tikėjimo. Socialiniai darbuotojai vienbalsiai teigė, jog aplankėme tik mažytę dalį nuskriaustų likimo žmonių, deja, jų yra gerokai daugiau…

Dėkojame visiems dalyvavusiems šioje gerumo akcijoje ir skyrusiems savo laiką bei paaukojusiems pinigėlių vaišėms. Tokie apsilankymai šių žmonių namuose gerokai praskaidrina jų kasdienybę ir buitį. Buvo tikrai gera padėti vienišiems senoliams, mokytis iš jų ir žinoti, kad prie jų kuklios laimės galėjome prisidėti ir mes. Linkėtume visiems vertinti šalia esančius ir mus mylinčius žmones ir ta meile dalintis su kitais.

Jaukių, šiltų artėjančių Naujųjų metų!

Pastaba. Vaikų kalba netaisyta.