Tikrasis laikas, kiek valandų vaikai praleidžia prie ekranų, yra maždaug dvigubai ilgesnis nuo to, kiek norėtų tėvai. Prisidėjus mokymuisi nuotoliniu būdu, visas vaikų laisvalaikio ir mokymosi laikas prie kompiuterio ar telefono viršija 5 val. per dieną – tokią realybę atskleidė „Šviesos“ užsakymu atliktas išsamus „Norstat“ tyrimas, kurio metu buvo siekiama išsiaiškinti, kaip vaikų mokymąsi, elgesį ir laisvalaikį pakeitė nuotolinio mokymosi patirtis.
Pasak tyrimo, daugelis moksleivių – net 88 proc. – prie ekranų ne tik mokosi, bet ir leidžia laisvalaikį. Didesni nei vidurkis skaičiai pastebimi kaimo vietovėse (96 proc.) ir Vilniaus (89 proc.) bei Šiaulių (96 proc.) miestuose. Net 48 proc. moksleivių per dieną prie ekrano praleidžia daugiau nei 5 valandas nors tėvai norėtų, kad ši trukmė neviršytų 2–3 valandų. Daugiau laiko su technologijomis praleidžia kaimo (53 proc.) ir mažesnių miestelių (50 proc.) vaikai, taip pat šiauliečiai (54 proc.). Kituose miestuose taip pat beveik pusė mokinių prie ekrano praleidžia daugiau nei 5 valandas.
Dideli atstumai ir mažesnis veiklų pasirinkimas
Šią tendenciją komentuojantys švietimo ekspertai atkreipia dėmesį, kad kaimo vietovėse tik nedidelė dalis pedagogų gyvena toje pačioje vietoje kaip ir mokykla, dauguma jų yra atvykstantys. Taip pat, jeigu vaiko ugdymo įstaiga yra kitoje gyvenvietėje, nei gyvenamoji vieta, tuomet ne tik formalus ir neformalus ugdymas, bet visos aplinkos, veiklos ir net draugai lieka toli nuo namų.
„Nedidelėse ar atokesnėse gyvenvietėse, jeigu norima kokybiškos popamokinės veiklos, daug dėmesio tam turi skirti tėvai, ypač jei reikia kažkur nuvykti. Nemaža dalis vaikų ir jų tėvų tiesiog neturi galimybių važinėti, ypač jeigu tėvai dirba ir į namus grįžta tik vakare arba pritrūksta vaikų laisvalaikiui lėšų“, – pastebi Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos prof. dr. Daiva Jakavonytė-Staškuvienė.
Technologijos išgelbėja nuo vienatvės
Švietimo ekspertas, pedagogas, Vilniaus universiteto socialinių mokslų daktaras ir dėstytojas Simonas Šabanovas, „Šviesos“ vadovėlių autorius, ragina suprasti situaciją, kurioje atsidūrė vaikai, o galimybę naudotis internetu priimti kaip jiems likusį langą į pasaulį.
„Kas yra prieiga prie ekranų? Jų dėka priartėjama prie didžiųjų miestų – branduolių, prie kompleksiškesnių žinių, paslaugų, technologijų, naujovių, kurių dažniausia pritrūksta mažesniuose miestuose ir kaimo vietovėse. Kartu jaunimui tai yra galimybė būti su bendraamžiais, formuoti įvairias grupes, o daugeliui – tiesiog mados ir laisvalaikio praleidimo būdas. Globaliame pasaulyje, net ir negalėdami keliauti, esame susieti tinklais – nuo supančios socialinės aplinkos iki virtualių erdvių. O jaunam žmogui reikia nuolat megzti socialinius ryšius ir ypač su savo bendraamžiais. Periferinėse savivaldybėse jaunų žmonių dalis demografinėje struktūroje yra maža, todėl mokykla jaunimui yra pagrindinė bendravimo erdvė. Deja net neformaliam ugdymui, esančiam už didesnio atstumo, dažnai nebelieka motyvacijos arba laiko“, – teigia metų mokytoju tituluotas pedagogas.
S. Šabanovas pabrėžia, kad ne patys vaikai atsiriboja nuo pasaulio pasinerdami į ekranus, jie tiesiog liko be jokio kito pasirinkimo. Taip, pasak pedagogo, valstybė ir visuomenė pati formuoja atskirtą ekrano kartą. Tai pakeisti galėtų tik noras ir pasiryžimas sukurti įvairų laisvalaikio praleidimą.
Tėvų galimybės – ribotos
Kalbant apie suaugusiųjų atsakomybę, žvilgsnis pirmiausia nukrypsta į artimiausią vaikų aplinką – tėvus. Pasak tyrimo, daugiau nei 2 val. per dieną vaikų ugdymui namuose skyrė apie 43 proc. tėvų, tačiau net 19 proc. gimdytojų tam laiko neskyrė visai. Labiausiai įsitraukę į vaikų nuotolinį ugdymą ir užėmimą dar pavasarį skelbto karantino metu buvo jauni tėvai, iki 30 metų amžiaus, (80 proc.) ir auginantys pradinukus (61 proc.). Net 47 proc. vyresnių (9–12 kl.) mokinių tėvų pagalbos neprireikė. Vis dėlto tyrimą aptariantys ekspertai sudvejojo, ar patys tėvai turi pakankamai galimybių ir galių išspręsti vaikų laisvalaikio iššūkius, ypač dabar, kai tenka susidurti su dar daugiau rūpesčių.
„Svarbu vaikams skirti dėmesio ir visiems drauge šeimoje veikti ką nors įdomaus, be skaitmeninių priemonių. Tačiau ypač karantino metu, kai dalis tėvų vis dėlto dirbo, o vaikai turėjo nemažą dienos dalį namuose praleisti vieni, technologinės priemonės vienintelės leido palaikyti socialinį ryšį su draugais, giminaičiais. Yra daug aktyvių žaidimų, kuriuos gali žaisti vienu metu daug vaikų net būdami ne tik skirtinguose namuose, bet ir skirtingose valstybėse. Tokiais atvejais kompiuteris ar telefonas net ir sunkiomis sąlygomis padėjo išlaikyti socialinį kontaktą, vaikai bent tokiu būdu bendraudami nesijautė vieniši, galėjo dalintis savo mintimis, patirtimi, išgyvenimais“, – vertina D. Jakavonytė-Staškuvienė.
Reikalingas paslaugų tėvams komplektas
Kaip pastebi švietimo ekspertas S. Šabanovas, lietuviai – viena darbščiausių visuomenių pasaulyje. Čia žmonės dažnai turi daugiau negu vieną darbą ir taip stengiasi išlaikyti šeimą, ją aprūpinti ar pasirūpinti patys. Todėl suprantama, kad laikas antram darbui yra imamas iš laisvalaikio, poilsio ir buvimo su vaikais.
„Svarbu būtų stengtis išlaikyti pusiausvyrą. Tėvai dažnai neturi patirties ir žinių, kaip aktualizuoti ir sudominti vaikus kitokiomis laisvalaikio praleidimo formomis, jiems reikia pagalbos – ir idėjų, ir paslaugų. Skaitmeninės aplinkos yra naujas žingsnis supaprastinant ir suteikiant daugiau galimybių gauti žinių ir gebėjimų, aktualių šiame pasaulyje. Tačiau tos pačios technologijos gali padėti tyrinėti gamtą, atlikti tiriamuosius darbus, planuoti šeimos biudžetą, rasti atsakymus į aktualius klausimus. Svarbu turimas priemones panaudoti tikslingai ir įvairiai“, – mano S. Šabanovas.
Kompiuteris ypač įtraukia
Tyrime pastebima, kad vaikų laisvalaikis prie ekranų su amžiumi tik ilgėja. Pasak D. Jakavonytės-Staškuvienės, viena iš priežasčių – tai, kad ekranai išties įtraukia ir yra lengvai pasiekiami, prie jų galima prieiti „čia ir dabar“, nereikia didesnių pastangų lyginant su kitokiais laisvalaikio būdais. Be to, veiklos prie skaitmeninių priemonių, tarp kurių – ir kompiuteriniai žaidimai, yra parengti taip, kad jose norėtųsi būti vis daugiau. Tam yra sukurtos įvairios įtraukiančios, palaikančios sistemos, nuotaiką keliančios iliustracijos, taškų rinkimas ir pan.
„Manau, kad šiandieninėje ugdymo praktikoje reikėtų žymiai daugiau dėmesio skirti laiko higienos klausimams – pavyzdžiui, savistabai, dienoraščiams, skaičiavimui, kiek laiko buvo praleista prie ekrano veltui, be jokios priežasties. Tuo tarpu išėjimas į gamtą, buvimas lauke, pasivaikščiojimo, važiavimo dviračiu ar bet kokia fizinė veikla turėtų būti kaip privaloma dienos dalis. Svarbu neužmiršti ir miegui skirto laiko. Tokias laiko stebėjimo ir valdymo priemones jau ne vienerius metus taiko skandinavai, Vakarų Europos šalys. Tuomet vaikai išsiugdo aktyvaus gyvenimo būdo gebėjimus, o skaitmeninės priemonės neužima visos dienos laisvalaikio. Šiems klausimams reikia skirti pakankamai dėmesio tiek ugdymo įstaigose, tiek namuose“, – teigia D. Jakavonytė-Staškuvienė.
Veiklų įvairovės idėjos
Pašnekovai primena, kad kuriant kuo didesnę veiklų įvairovę vaikams ir tėvams į pagalbą vėl gali ateiti mokytojai, parinkdami įvairias nuotolinio mokymo priemones – ne tik pamokas prie kompiuterio.
„Būtina pažvelgti į aplinką kompleksiškai – pasaulis yra ne tik informacinių technologijų erdvė. Skaitmeniniai įrenginiai yra galimybės ir pagalba, bet svarbu jas pritaikyti per patirtinį, tiriamąjį ugdymą(si). Vaikams visada patinka pagaminti savo rankomis sūrį ir suprasti maisto biotechnologijas, pabraidyti per pelkes, apklausti savo gimines ar surinkti mažą herbariumą. Lygiai taip pat ir mokant skaitymo bei rašymo – skaitmeninis ir gyvas rašymas bei skaitymas skiriasi. Čia svarbu nenueiti į kraštutinumus. Lavinti greitąjį skaitymą, informacijos paiešką ir raštingumą, bei pagalbos įrankių taikymą patogiau skaitmeninėje aplinkoje, bet taip pat svarbu lavinti rankas, kuriant neuronų jungtis ir mėgautis popierinės knygos skaitymu“, – apie mišrųjį mokymą(si) kalba S. Šabanovas.
Kad kompiuteris turėtų būti naudojamas tikslingai ir racionaliai – tik tada, kai kiti būdai yra neįmanomi, pritaria ir D. Jakavonytė-Staškuvienė. Ji primena, kad Europos Komisija rekomenduoja tiek mokytojams, tiek tėvams sąmoningai suplanuoti savo ir vaikų veiklos tvarkaraštį.
„Vaikai besimokydami namuose neturėtų dirbti 6 valandas per dieną (taip, kaip ugdymo įstaigoje), tačiau reikėtų organizuoti darbo laiką, trunkantį nuo 10 iki 30 minučių, kelis kartus per dieną, atsižvelgiant į vaikų amžių ir užduočių, kurias reikia atlikti, skaičių. Net ir nuotolinio ugdymo sąlygomis vaikams turėtų būti organizuojami įvairūs užsiėmimai. Tam yra be galo daug veiklų, kurias rekomenduojama atlikti be kompiuterio. Tai gali būti maisto gaminimas, augalų rinkimas lauke, augalų ir gyvūnų stebėjimas. Lavinantys yra ir stalo žaidimai, konstravimo ir „pasidaryk pats“ užduotys, įvairūs galvosūkiai bei eksperimentai pagal vaiko amžių. Svarbiausia, kad į šiuos žaidimus įsitrauktų ir suaugusieji, tik būtinai pozityviai nusiteikę, besišypsantys ir pagiriantys vaiką už kiekvieną kūrybinį sumanymą ar netikėtą sprendimą“, – pataria D. Jakavonytė-Staškuvienė.
Vaikai mokosi iš suaugusiųjų
Tenka pripažinti, kad atskirti kompiuteryje leidžiamą laisvalaikį nuo darbo ne visada pavyksta ir patiems suaugusiems. Ypač tuo atveju, kai tenka dirbti iš namų.
„Drįstu teigti, jog tokiais ekstremaliais atvejais, kaip dabar, labai dažnai nelieka laiko laisvalaikiui nei prie kompiuterio, nei leidžiamo kitais būdais, nes visą dieną, o kartais ir vakare ar net naktį tenka vis spręsti darbo klausimus. Todėl asmeninės laiko vadybos įgūdžiai turėtų būti ir suaugusiųjų rūpestis. Pravartu kartu su vaikais ir kitais šeimos asmenimis sukurti susitarimus ir visiems drauge rinktis kitas veiklos formas, ypač vakarais ir savaitgaliais. Savo sveikata privalome pasirūpinti patys“, – teigia D. Jakavonytė-Staškuvienė.
Jos kolega S. Šabanovas pataria mokyti vaikus stebėti laiko, praleidžiamo prie ekranų, trūkumus ir naudas, nuo pat ankstyvo amžiaus. Tėvai, mokykla ir bendruomenė turi padėti moksleiviams įprasminti savo veiklą, tinkamai susipažinti su skaitmeninėmis erdvėmis, o ne jas drausti ar atimti. S. Šabanovas siūlo skaitmeninį pasaulį vertinti ne kaip atskirą gyvenimą, bet kaip pagalbininką. Šiuo požiūriu net ir dabartinis ekranų perteklius karantino metu galėtų būti išnaudojamas kaip galimybė išmokti gyvenimo ir laiko planavimo įgūdžių, kurių ateityje tikrai prireiks, ir dar ne kartą.
Informacija ir nuotraukos iš: www.svietimonaujienos.lt Teksto autorė – Armantė Raginytė