Kalėdinė gerumo akcija „Gera padėti vienišam artimui“ I dalis

Artėjant žiemos šventėms, kaip ir praėjusiais metais, Vilniaus pasienio rinktinė kartu su bendruomenėmis, Mickūnų bei Antakalnio gimnazijų Jaunojo pasieniečio būreliais organizavo gerumo akciją Šalčininkų ir Vilniaus rajone, kuri privertė susimąstyti ir suvirpino kiekvieno dalyvavusiojo širdį.

Paprastai laukiant Šv. Kalėdų ir Naujųjų metų mūsų dėmesį patraukia blizgučiai, suvenyrai ir girliandos, kuriomis ketiname papuošti namus. Ieškome prabangių dovanų, kurias ketiname padėti po egle ir įvairų renginių, į kuriuos planuojame keliauti. Kuriame ,,pompastišką“ švenčių nuotaiką, ieškome to, kas mus džiugintų, viską vertiname pinigais, dažnai pamiršę kas yra tikrosios vertybės…

Vieni kitiems linkime sveikatos ir laimės, bet turbūt nesusimąstome, kas tai yra arba tiesiog nevertiname. Dažnai būname nepatenkinti, skundžiamės, greitai supykstame, per mažai atliekame gerų darbų, per mažai duodame kitiems ir dėl to galimai jaučiamės labai nelaimingi.

Sunku surasti žodžius, kuriais apibūdintumėme jausmą, kurį juto gerumo akcijos dalyviai. Pagrindinis akcijos tikslas – aplankyti vienišus žmones, parodyti, kad jie mums rūpi, pakelti jiems nuotaiką ir nuvežti Kalėdinių vaišių šventiniam stalui bei netikėtų dovanų. Daugumai iš aplankytų žmonių didžiausia dovana – bendravimas.

Vilniaus pasienio rinktinė skyrė transportą gerumo akcijai įgyvendinti. Pirmąją dieną bendruomenės pareigūnė Jolita Kuncaitienė kartu su Mickūnų gimnazijos Jaunojo pasieniečio būrelio vadove Rima Zmitrovičiene, Jaunojo pasieniečio būrelio nariais savanoriais vyko į Šalčininkus, kitą – į Vilniaus rajoną. Pažymėtina, kad gerumo akcija Šalčininkuose vykdoma jau antrus metus iš eilės. Šįkart pasieniečiai ir jaunieji pasieniečiai aukojo pinigėlius ir pirko skanėstus vienišiems žmonėms. Bendruomenės taip pat prisidėjo, kas kuo galėjo.

Pagirtina, kad Šalčininkėlių Šv. Jurgio parapijos „Caritas“ vaikų dienos centro „Šalčiukai“ vadovė Eugenija Morozova jau laukė parūpinusi likimo nuskriaustiems žmonėms po krepšį lauktuvių šventiniam stalui, o Šalčininkų seniūnijos seniūnas Gžegož Jurgo sugebėjo ištrūkti iš darbų sūkurio ir drauge aplankyti senolius. Šalčininkų seniūnijos socialinė darbuotoja Helena Kliacevič su ašaromis akyse vieną po kitos pasakojo vienišų žmonių tragiškas gyvenimo istorijas.

Bendruomenės pareigūnė J. Kuncaitienė džiaugiasi, kad pasieniečiai stengiasi prisidėti prie jaunimo pilietiškumo ugdymo. Norėtųsi, kad šie jaunuoliai suprastų, jog, pavyzdžiui, pradingęs internetas nėra didžiausia problema pasaulyje. ,,Labai svarbu jau nuo mažų dienų suprasti, kas yra iš tikrųjų gerumas“- tikino socialinė darbuotoja Halina Kliacevič.

Akcijos metu aplankyti tikrai vargingai gyvenantys žmonės. Socialinė darbuotoja teigė, jog stengiamasi parodyti gerąją pusę – kaip nepasiturintys žmonės sugeba gyventi gražiai ir tvarkingai džiaugdamiesi tuo, ką turi, nevartoti alkoholio ar kitų svaigalų, nerūkyti, suremontuoti, apšiltinti namus ir tvarkingai auginti vaikus.

Pirmiausia lankytasi Vienkiemio g. Mikantonių k., Šalčininkų sen. pas ponią Jadvygą Marinovskają. Moteris, nors ir turinti dukrą jaučiasi labai vieniša. Taip susiklostė likimas, kad jos sugyventinis gana anksti ir netikėtai mirė, o ji liko be pastogės. Nors su vyru pragyventi 23 metai, kartu kurti, statyti ir remontuoti namai, tačiau jam mirus sugyventinė buvo išprašyta lauk, nes nebuvo oficiali žmona ir nieko nepaveldėjo. Neturėdama kur gyventi, pati turinti negalią, su ašaromis akyse paliko namus ir laikinai apsigyveno Šalčininkų rajono Čiužakampio savarankiško apgyvendinimo namuose. Vėliau dukra padėjo nusipirkti nedidelį namuką be patogumų. Šiuo metu Jadvyga gražiai susitvarkiusi kuklų namuką, tačiau jos neįgalumo pensija gana maža. Dėl sveikatos problemų nepavyko uždirbti pilnos pensijos, nes neužteko privalomo darbo stažo. Gyvendama kaime dėl sunkių fizinių darbų labai jauna sunegalavo. Šiuo metu sunkiai vaikšto, o be  lazdos – niekur. Stuburo ligos ir vyro netektis smarkiai palaužė moterį. Tiesa, ji vasaros metu dar vis tiek sodina ir prisižiūri daržą. Sako, kad taip pigiau gali užsiauginti daržovių. Didžiausią dalį pinigų iš gaunamų 142 eurų išleidžia vaistams, kurie beveik nekompensuojami bei nuolatiniam gydymuisi, o kitoms išlaidoms – malkoms, drabužiams, išgyvenimui lieka visai mažai. Išvydusi mūsų dovanas ir vaišes moteris pravirko: ,,nuėjusi į parduotuvę, gerąjį batoną tik pauostau, jis taip kvepia ir būna toks minkštas, bet esu priversta pirkti pigiausią arba nukainotą. Tiesa, jau susitaikiau, kad taip teks nugyventi savo dienas, bet kartais būna labai sunku, juk norisi anūkams dovanų nupirkti, o vos sukrapšatau duonai.

Esu Jums dėkinga, kad aplankėte, gaila, kad skubate, norėčiau daugiau pabendrauti, vienai labai liūdna. O dukra sunkiai dirba, toli gyvena, retai kada beatvažiuoja“. Atsisveikinę išvykom toliau.

Šalčininkų sen. Petraškų Kaime iš nedidelio namelio kamino rūko dūmas. Čia gyvena įsikūrusi jauna šeima Irena su vyru ir dviem mažais vaikais. Tiesa, minėta moteris laukiasi jau trečios atžalos.

Socialinė darbuotoja teigia, jog šią šeimą pateikia daug kam kaip pavyzdį. Irena užaugo su 3 seserimis ir 2 broliais daugiavaikėje alkoholikų šeimoje. Iki šiol su broliais ir seserimis labai artimai bendrauja. Tiesa, būdama mokyklinio amžiaus liko našlaitė, nes mirė motina. Tėvo niekada nepažinojo. Šeima nuosavo būsto neturėjo, nes laiku neišsipirko ir dėl skolų buvo iškeldinti į gatvę. Taip prarado butą ir šeima liko be pastogės.  Tuo metu visi vaikai buvo suaugę, tik viena Irena buvo dar mokyklinio amžiaus. Motina išsigando, kad liko gatvėje ir nusprendė gydytis nuo alkoholizmo, įsidarbino socialine darbuotoja, slaugė senelius ir kartu su dukra apsigyveno nedideliame nuomojamame namuke tame pačiame kaime. Deja, mama staiga mirė ir mergaitė liko našlaitė. Visiškai viena. Giminaičiai ja rūpinosi. Tuo metu mergina jau draugavo su savo dabartiniu sugyventiniu ir netrukus sukūrė šeimą, susilaukė dviejų vaikų. Šeimai buvo sunku, nes iki nuomojamo namo labai sunku privažiuoti, visuomeninis transportas retai važiuoja, o savo transporto priemonės neturi. Iki vaikų gimimo Irena dirbo parduotuvėje ,,Maxima“ Vilniuje. Firma organizavo darbuotojų vežimą iki darbo vietos, tad moteris tuo naudojosi ir netinginiavo. Irenos vyras turi negalią ir dirbti negali, bet abu sutuoktiniai darbštūs ir tvarkingi.Pavyzdingai gyvena iš nedidelių pajamų. Matyti, kad Irena labai jautri ir tvarkinga mama. Vaikučiai gražiai ir švariai aprengti bei prižiūrėti. Priešingai nei jos mirusi mama, nei ji, nei vyras nevartoja alkoholio, nerūko. Kaime tai retas atvejis ir tikrai gražus pavyzdys. Pabendravę su pavyzdine moterimi ir palikę vaišių, keliavome toliau.

Kiek vėliau atvykome į Užupio g. Šalčininkų sen. esantį nedidelį namelį, kur mus maloniai pasitiko šeimininkė Liucija Čepulionis. Kaime gyvenanti moteris viena užaugino keturis savo vaikus. Visi jau sukūrė savo šeimas.

Taip susiklostė gyvenimas, kad jauniausias sūnus Artūras susilaukęs sūnaus turėjo atlikti privalomąją karo tarnybą, todėl savo sugyventinę ir vaiką laikinai atvežė gyventi į tėviškę pas motiną. Vaiko mama negalėjo būti su vaiku namuose, nes reikėjo pinigų. Moteris įsidarbino Rudaminos paukštyne, o 2 metukų sūneliu rūpinosi ponia Liucija. Dėl šios priežasties ji negalėjo dirbti.

Geros širdies motina savo namuose rado vietos jaunai šeimai. Socialinė darbuotoja teigia, kad tai viena iš pavyzdinių šeimų, kaip sunkiai besiverčiant galima išgyventi tvarkingai ir darniai.

Kita šeima verta pagarbos –  iš skurdo lygio sunkaus darbo dėka pasiekusi vidutinį pragyvenimo lygį, tai Ivona Ivaško, gyvenanti Skubėtų k, Šalčininkų sen.

Šeimoje augo 4 vaikai. Du iš jų jau suaugę, dukra dirba Vilniuje, sūnus tarnauja Krašto apsaugos savanorių pajėgose, kiti du dar mokyklinio amžiaus.  Kažkada šeima atsikraustė gyventi į mažą kiaurais langais namelį, kreipėsi paramos. Tėveliai gyveno skurdžiai ir neturėjo galimybių jaunai šeimai padėti. Tačiau netrukus paramos jau nebereikėjo. Darbšti pora užsidirbo pragyvenimui ir vaikų išlaikymui. Po truputį remontavo namuką, jį  apšiltino, įrengė vaikams kambarius, plėtėsi, nusipirko reikiamos įrangos ir dirbo žemę.

Šiuo metu vyras remontuoja kelius ir dirba namuose ūkio darbus, o darbščioji Ivona randa veiklos. Šeima labai savarankiška. Ponia Ivona nuolat dirba savo ūkyje, laiko dvi karves, vištas, uogauja, grybauja, ruošia žiemos sezonui įvairus konservus, gamina sūrius, varškę, vėliau savo produktus parduoda.  Vasarą auginamos įvairios daržovės, namuose vyrauja švara ir tvarka, kiemas gražiai sutvarkytas. Ivona labai draugiška, geros širdies, nepavydi, dalinasi su kaimynais maisto produktais. Vaikai puikiai išauklėti, mandagūs. Šeimininkė laukė mūsų su savo pačios keptu varškės pyragu ir visą laiką šypsojosi.

Svarstydami, iš kur  atsiranda jėgų taip sunkiai gyvenant kurti tokią gražią ir darnią šeimą, pasukome link Bronislavos Rogožos, gyvenančios Tartokų kaime, Šalčininkų seniūnijoje.

Prie namo su plačia šypsena pasitiko 79-erių metų našlė. Niekad nesiskundžianti moteris, visada laukianti svečių, optimistė. Senutė pasakojo, kad kadaise buvusi labai gabi, iškart ėjusi į antrą klasę, o baigusi tris klases lenkiškoje mokykloje, iškart perkelta į rusų mokyklą, kur baigė septynias klases.

Moteriškė dirbo paštininke, visuomet mėgo bendrauti su žmonėmis. Niekad nesikreipė dėl paramos, nors gyvena skurdžiai, močiutė auklėta taip, kad pinigus  reikia užsidirbti, o ne gauti.. Dabar vaikai jau  suaugę, turi savo šeimas ir gyvena atskirai. Viena dukra turi negalią, todėl būna dažniau su motina. Tačiau taip pat ir dirba tai, ką gali (yra floristė). Vienas sūnus dirbo pasienyje, o šiuo metu jis jau pensijoje. Juo ypatingai didžiuojasi moteris. Ji sako, kad pinigai laimės neatneša.

Turbūt su graudžiausia istorija mus pasitiko Jekaterina Ranceva, gyv. Zavišonių k., Šalčininkų sen. Tiesa, šią moterį lankėme ir praėjusiais metais. Tai pavyzdingai tvarkinga ir šviesi moteris.

Jos vyras jau seniai mirė, dukra dar visai maža žuvo autoavarijoje, sūnus sudegė gaisre (tuomet visi neteko namų), kitas sūnus pasikorė, trečiasis sūnus, su kuriuo dar iki pavasario gyveno kažkada smarkiai apdegęs gaisre. Dirbo su dujų balionu ir jis sprogo. ,,Aš jį pagimdžiau – aš jį ir globojau, niekada nepalikau. Taip ir gyvenome, visur su juo kartu, tačiau šį pavasarį jis mirė nuo vėžio“. Miegu jo lovoje, nes labai ilgiuosi. Visus palaidojusi likau visai viena. Mūsų šeimą lankė didžiulės nelaimės. Tai lyg koks prakeiksmas. Du kartus norėjau nusižudyti, dabar jau apie tai negalvoju, daug meldžiuosi ir žinau, kad nuo likimo nepabėgsi“.

Maža to, pravirko močiutė, mane dar išmesti į gatvę gali. Šie namai ne man priklauso, jie padalinti trimis lygiomis dalimis ,o po sūnaus mirties atiteko giminaičiams. Neseniai skambino anūkė ir teigė, kad ji įsiskolinusi bankams ir jos dalį gali paimti antstoliai, o tada aš liksiu dar ir be namų. Mano pensija maža, bijau, kad jos neužteks, kad mane paimtų į senelių namus, bet aš va primezgiau kojinių, jeigu paimtų aš visus ten gyvenančius apdovanočiau, kad visiems būtų šilta. Socialinė darbuotoja negalėjo patikėti, kas taip galėjo įbauginti močiutę po šitiek nelaimių ir ją ramino. Paaiškino, kad jos niekas tikrai neišmes, nes jos situacija yra žinoma, kad ji gali nusiraminti ir gyventi savo namuose, o jeigu reikėtų eiti į globos ar senelių namus, jos pensijos užtektų, o jei neužtektų, valstybė kompensuotų. Močiutė pro ašaras šypsojosi ir dėkojo, kad ją nuramino, nes nuo pavasario negalėjo ramiai miegoti ir labai išgyveno. Senolė sako, kad visą gyvenimą nusiraminimo ieškojo megzdama ir skaitydama, tačiau dabar jau visai prastai mato, todėl belikusi malda.

Pažiūrėjusi į vaišes, kurias močiutei atvežėme, puolė jas krauti mums atgal ir liepė vežti tiems, kas dar blogiau gyvena. Čia negalėjome patikėti tuo, ką girdime, dabar jau beveik visų akyse pasirodė ašaros. Močiutė nustebusi sakė: ,,ko jūs graudinatės, čia gi mano gyvenimo istorija, o ne jūsų. Nepergyvenkit dėl manęs, man viskas gerai. Labai ačiū, kad aplankėte, aš už jus pasimelsiu. Už visus visada meldžiuosi“.

Po Jekaterinos istorijos spaudė širdį, tačiau skubėjome pas vienišą neįgalų vyrą – Anatolijų Latyševą, gyvenantį. Zavišonių k., Šalčininkų sen. Po autoįvykio prie lovos prikaustytas vyras, kai paklausi, kaip jis gyvena, visuomet atsako geriau už visus.

Sunku patikėti, kad taip galima. Jis šypsojosi visą laiką, kol pas jį buvome. Paklausus, kas yra laimė, vyras nusišypsojo: ,,laimė turėti draugą ir pasitikėti savimi, žinoti, kad gali viską padaryti pats“.

Palikę vaišes ir palinkėję sustiprėti bei sutikti likimo draugą išvykome pas Juzefą.Vykome antrus metus iš eilės pas šį žmogų, nes tiesiog negalėjome jo nenudžiuginti.

Šalčininkėlių k., Šalčininkų sen. Gyvenantis Juzefas Šilobritas – tikras kaimo šviesulys. Vyras nuo gimimo aklas, neįgalus dėl paralyžiaus, pats sunkiai paeina, vos atsistoja. Jam reikalinga nuolatinė globa ir priežiūra. Tačiau negatyvių dalykų ar skundų iš jo neišgirsi. Jis meldžiasi už tuos, kurie nelaimingi, jis niekada nematęs pasaulio spalvų ir neįsivaizduoja, kaip jis atrodo, niekuomet neturėjo šeimos ir vaikų, artimo ir mylimo žmogaus, tik šeimą…Tačiau jis labai laimingas. Jis teigia, kad laimė – tai namų šiluma ir jaukumas, artimųjų rūpestis ir meilė. Švenčių ypač laukia, nes tikisi svečių ir bendravimo.

Sunku patikėti, kad visi šie aplankyti žmonės atrodo daug laimingesni negu mes.

Po emociškai sunkios dienos visi buvome pakviesti į Vaikų dienos centrą pietų ir skanios arbatos. Po ilgos dienos atrodė kąsnis strigo gerklėje, lyg valgytume svetimą maistą. Ponia Eugenija papasakojo dar daug gyvenimiškų istorijų ne tik apie vienišus senolius, bet ir vargiai gyvenančius vaikus. Galvojome apie tai, kaip gražiais darbeliais kiekvienas iš mūsų galėtų šiems žmonėms padėti.

Buvo gera žinoti, kad Vilniaus oro uosto pasienio užkardos Jaunojo pasieniečio būrelio vaikų širdis suvirpino matytos ir išgirstos istorijos. Jie sakė štai ką:

Andžej: ,,Tokia išvyka patiko, aš pamačiau kaip gyvena žmonės, kurie niekada nematė šviesos šiame pasaulyje, kai kurie suparalyžiuoti, sunkiai juda, bet vis tiek džiaugiasi gyvenimu. Sunku palyginti su mumis, kai mes, būdami sveiki, jaudinamės dėl kokio nors menkniekio ir dėl visko greit užsigaunam. O šie žmonės atrodo viskuo patenkinti, ant nieko ir dėl nieko nepyksta, nieko nekaltina. Tiesiog džiaugiasi kiekviena gyvenimo diena. Manau iš tokių žmonių reikia imti pavyzdį ir mokytis, kaip reikėtų gyventi“.

David: ,,Aplankęs šiuos senolius buvai labai nustebęs, kaip jie gali būti laimingi gyvendami tokiomis prastomis sąlygomis, visiškai vieniši, ligoti, kartais net neturintys ką valgyti ar negalintys vaikščioti. Ir jie laimingi. Jie džiaugiasi tokiais dalykais, kurių mes net nepastebim ir skundžiamės, kad mūsų gyvenime viskas blogai, ,,depresuojam“ dėl įvairių savo pačių susigalvotų smulkmenų. Pasirodo, mes nežinom, ką reiškia, kai žmogui tikrai blogai. Šie žmonės pasirodė turintys didelę širdį, jie rodo pavyzdį, kad ir kaip bebūtų žmogui blogai, negalima pasiduoti ir būtina tikėti savimi. Daugiau gyvenime tokių gerų žmonių, tai ir pasaulis gražesnis atrodytų“.

Devid: ,,Trumpai tariant mane nustebino, kad tokiomis gyvenimo sąlygomis, kurias mes pamatėm, galima būti laimingu žmogumi. Iki šiol negaliu patikėti“.

Emilis. ,,Tikėjausi blogesnio, esu matęs visko, bet iš tikrųjų šių vienišų ligotų žmonių gaila. Bet jie šaunuoliai, kad nepasiduoda ir gyvena toliau. Dar ir su šypsena“.

Evelina: ,,Nesitikėjau iš šios kelionės tokių įspūdžių, emocijų. Mano manymu turėtų būti daugiau tokių akcijų tam, kad vaikai, paaugliai suprastų-gyvenimas nėra toks tobulas, kaip jie mano, gyvenimas nesisuka vien aplink virtualią realybę ir socialinius tinklus,  yra ir kitų, daug rimtesnių problemų.

Mane labiausiai sugraudino, kai atvažiavome į aklo žmogaus Juzefo namus. Jam jau 67-eri metai ir jis  nejautė meilės jausmo-to, kurio siekia kiekvienas žmogus, bet vis tiek sako, jog yra laimingas. Neįtikėtina“.

Edvinas: ,,Labai nudžiugino, jog aklas senelis jaučiasi laimingas. Nusivyliau, kai sužinojau, jog žmogus mato tik tamsą visą gyvenimą, neįsivaizduoja net kaip atrodo tikras pasaulis. Nė nenutuokiu, kaip galima jaustis matant tik tamsą. Norėtųsi padovanoti jam nors akimirką šviesos ir pasaulio spalvų. Gaila, tai neįmanoma. Nesitikėjau, kad šiais laikais yra tokių žmonių, kurie galvoja ne tik apie save. Socialinių darbuotojų darbas labai sunkus“.

Karolis: ,,Šie žmonės parodė, kad reikia mokytis džiaugtis kiekviena smulkmena savo gyvenime, nes bet kada gali viską prarasti ir tiesiog nespėsi to padaryti. Gyvenimas nėra amžinas“.

Gabriela: ,,Neįsivaizdavau, jog kai kurie žmonės taip gyvena. Supratau, kad reikia branginti tai, ką turi. Norėčiau padėti. Sugraudino istorija, kur močiutė palaidojo visus vaikus ir vyrą. Moteris gyvena visiškai viena, bijodama, jog, kad neišmestų iš buto, kuris priklauso ne jai vienai ir kad į senolių namus gali nepriimti dėl per mažos pensijos“.

Arnold: ,,Gaila šių žmonių, bet jie nepasiduoda ir tiki savimi. Mums tai neįtikėtina“.

Šalčininkuose tokio pobūdžio akcija vyko jau antrus metus iš eilės. Tikimės, kad renginys taps tradiciniu, o norinčiųjų padėti bei pasidalinti gerumu tik daugės.

Gražiausios šventės tos, kurių metu dalinamos ne brangios dovanos, o tiesiog gerumas.

Pastaba. Vaikų kalba netaisyta.