Trečiadienį Vilniaus rinktinė su bendruomenėmis organizavo gerumo akciją Šalčininkų rajone, kuri privertė susimąstyti apie daugybę dalykų ir suvirpino kiekvieno dalyvavusio joje širdį.
Paprastai artėjant šventėms ieškome kuo didesnės eglutės, perkame jai prabangius papuošalus ir blizgučius, fotografuojame ir greičiau keliame į socialinius tinklus pasigirti, skubame pirkti dovanų, domimės naujais receptais, galvojame ką skaniau ir įdomiau pagaminti, vieni kitus sveikiname dažniausiai šabloniniais sveikinimais, kuriuos net ne patys parašėme…
Vis linkime sveikatos, bet jos nevertiname. Linkime laimės, bet turbūt nė nežinome kas tai yra. Nuolat būname nepatenkinti ir nelaimingi, skundžiamės įvairiais dalykais, kritikuojame, pykstame, siekiame pinigų, geresnės darbo vietos, šlovės, garbės ir pinigų. Tačiau visa tai mums atneša didžiulį nusivylimą. Mes pamirštame kas yra tikra laimė, dažnai būname per daug išpuikę, kad nuoširdžiai paklaustume kaip jaučiasi mūsų kolega ar artimas žmogus, juo labiau nesidomime kaip gyvena svetimas ir galbūt labai vienišas žmogus. Visi manome, kad esame labai geri, tačiau reiktų pripažinti, kad dažniausiai geri būname tik sau.
Nėra tokių žodžių, kuriais galima būtų išreikšti tą jausmą, kurį pajuto gerumo akcijoje dalyvavusi kompanija. Šios akcijos tikslas aplankyti vienišus žmones ir parodyti, kad jie mums rūpi, kiek įmanoma praskaidrinti jiems nuotaiką ir nuvežti Kalėdinių vaišių šventiniam stalui. Kai kuriems iš jų didžiausia dovana – svečias.
Vilniaus rinktinė skyrė transportą šiai gerumo akcijai įgyvendinti. Bendruomenės pareigūnė su savanoriais Antakalnio gimnazijos Jaunojo pasieniečio būrelio vaikais iš Vilniaus miesto išvyko į Šalčininkus. Šalčininkėlių Šv. Jurgio parapijos „Caritas“ vaikų dienos centro „Šalčiukai“ vadovė Eugenija Morozova jau laukė parūpinusi likimo nuskriaustiems žmonėms po lauktuves šventiniam stalui, Šalčininkų seniūnijos socialinė darbuotoja Helena Kliacevič su ašaromis akyse vieną po kitos pasakojo vienišų žmonių tragiškas gyvenimo istorijas.
Turime nepamiršti, kad toli gražu ne visi gali sau leisti apsilankyti parduotuvėje ir grįžti su pilnais krepšiais skanėstų. Kai kurie net negali jų matyti ar savarankiškai eiti, tačiau moka būti laimingi. Šalia mūsų yra dar daug žmonių, kurie gali sau leisti apsilankyti parduotuvėje vos du kartus per mėnesį ir nusipirkti tik būtinų maisto produktų išgyvenimui, juos ant kupros parsinešti 7 kilometrus, šildyti namus tik tada, kai jau labai šalta, gyventi dar vis be elektros ir net nesiskųsti.
„Džiaugiuosi, kad pasienietė stengiasi prisidėti prie jaunimo pilietiškumo ir empatiškumo ugdymo, parodyti, kad firminiai drabužiai ir internetas nėra viskas, paaiškinti kas yra tikrosios žmogiškos vertybės ir ką reiškia iš tikrųjų gerumas“- tikino socialinė darbuotoja.
Lankėme tikrai vargingai gyvenančius žmones. Pirmiausia atvykome į Trakinių kaime esantį namą, gerokai nutolusį nuo pagrindinio miestelio. Čia mus pasitiko pasiligojusi senyvo amžiaus moteris. Namas senas, viduje švilpia vėjas, bet eglutė papuošta, visur tvarka. Moteris negalėjo nesistebėti kaip ją „niekam nereikalingą, seną ir negražią, gyvenančią taip toli“ kažkas sugalvojo aplankyti, kad ji kažkam parūpo. Apsikabinusi socialinę darbuotoją verkė, kad seniai neturėjo tokių švenčių su tiek svečių. Nors moteris sunkiai vaikščiojanti prašė luktelėti, nes labai norėjo mus išlydėti išėjusi į lauką. „Man taip smagu, lydėsiu akimis kol išnyksite horizonte, tikra laimė, kai tave kas prisimena ne iš pareigos, savo noru“- teigė ji apsiašarojusi iš džiaugsmo. Išeiti buvo tikrai sunku.
Netrukus aplankėme Viktorą. Vyras gyvena vienas, apgriuvusiame, supelijusiame name. Ant stalo tušti pridžiuvę indai atrodė byloja, kad šilto maisto čia seniai nebūta. Žmona seniai mirusi. Vaikų nėra. Paklausus kas yra laimė, Viktoras šyptelėjo „Kai esi pavalgęs, namuose yra šilta ir šalia uodegą vizgina šuo.“ Šis žmogus atsisakęs bet kokios paramos, gauna pensiją šiek tiek virš 150 eurų ir sako, kad jam ir jo augintiniui gana, pragyventi užtenka ir daugiau nieko nereikia. Padėkojo už maistą, bet teigė, kad yra kam gal labiau reikia nei jam. Buvo sunku patikėti. Šyptelėjo, kad jį prisiminimai labiau šildo, nei ugnis krosnyje ir pažvelgė į sieną…
Trečia istorija graudino ne ką mažiau. Toli nuo pagrindinio miestelio, tame pačiame name, kur gyvena Viktoras, tik kitoje jo pusėje gyvena vos 8 metų mergaitė su kukliai uždirbančiais tėvais. Čia nėra ne tik interneto, bet ir nei vieno jos draugo. Iki mokyklos 8 kilometrai, kasdien ji eina 3 kilometrus pėsčiomis, jei blogas oras ir visus 8, nes tuomet mokyklinis mikroautobusas neturi galimybės iki čia atvažiuoti. Gyventojai rodo pėda sniege ir pasakoja, kad kaime lankosi daug vilkų, bet mažoji drąsi ir jų nebijo. Motina su pasididžiavimu giriasi, kad turi dar ir 20 metų sūnų, kuris baigė mokyklą, uždarbiauja, negeria ir su drauge jau laukiasi vaikučio. Visų pagrindinė transporto priemonė – dviratis. Paprastas, be jokių bėgių, tiesiog su patogiu daiktams susidėti pritvirtintu krepšiu. Skundų nesigirdėjo jokių. Žmonės ir čia laimingi.
Aplankėme kiek arčiau miestelio gyvenančią dar vieną ypač gerų žmonių šeimą. Senyvo amžiaus močiutė laukia akių operacijos, jai gresia netekti regėjimo, todėl džiaugiasi kiekviena akimirka, kurią gali pamatyti pati. Vyras prieš penkis metus apako dėl tos pačios ligos, ilgai sirgo depresija, dabar susitaikė. Šeima turi įsūnį, kurį iš gailesčio dar vaikystėje paėmė globoti, tačiau ir jo žmonai vėžys. Atrodė nesibaigiančios ligos neapleidžia namų, tačiau gerumo čia nestigo. Mus priėmė svetingai, siūlė pavaišinti natūralia arbata ir dalino patarimus kaip saugoti sveikatą, nes tai tikroji laimė. Jie visą laiką šypsojosi, vienas kitam laikė už rankos, padėdavo atsikelti ar atsisėsti, ką nors paduodavo ir karts nuo karto vienas kitą paglostydavo. Išlydėjo su šypsena, linkėjo džiaugtis ryškiomis spalvomis. Sakė, kad jiems ne taip blogai, kaip tiems, kurie niekada nieko nematė.
Netoliese gyvena Josefas, kuris nemato nuo vaikystės. Jam jau apie 70 metų amžiaus. Tiesa, vyro kojos paralyžiuotos, vaikšto labai sunkiai. Visą laiką gyveno su mama. Kai ji mirė, brolis su žmona apsiėmė jį globoti. Ši šeima teigia, kad Josefas geriausias žmogus koks gali būti. Jis meldžiasi tris valandas per dieną ir visada už kitus. Jeigu tik išgirsta, kad kažkam kažkas negerai, sako aš einu už juos pasimelsiu. Josefas nepažįsta šio gyvenimo spalvų, tačiau dėl to nesiskundžia, labai gražiai dainuoja, skaito rankomis ir net moka rašyti su specialia adata. Parodė jį aplankiusiems svečiams ką gali padaryti pats, sako stengiasi nesukelti kitiems daug problemų. Paklausus kas yra laimė jo supratimu vyras akimirkai nutilo. „Dažnai girdžiu, kai žmonės eidami savo kojomis, matydami savo akimis, turėdami darbus ir šeimas skundžiasi, kad yra nelaimingi. Nesuprantu jų. Meldžiuosi už juos. Didžiausias praradimas yra žmogus. Aš tikrai laimingas, man nieko neskauda, turiu valgyti ir šiltus namus, o svarbiausia esu ne vienas, o dar ir Dievas visada su mumis. Tai ir yra laimė.“ Ir atrodytų, kad yra žmonių, kurie tokio neįgalaus giminaičio gėdytųsi ar vadintų jį problema, brolis su broliene nuoširdžiai didžiavosi Josefu. Išeinant Josefas padeklamavo eilėraštį su linkėjimais, moteris vaikams dalino saldainius. Ir sudrausminti jų ar įtikinti, kad šie vaikai visko turi nepavyko. „Mes Jūsų laukėme ir norime pasidalinti tuo, ką patys sau kartais leidžiame. Gaila, kad žmonės šiais laikais, kuo daugiau turi, tuo labiau gaili, jiems sunku ne mums“ – šypsojosi svetingai priėmusi šeimininkė. Pasirodo, ši šeima prie visų nesėkmių dar ir netekusi vienintelio savo sūnaus, jis nuskendo 18 metų amžiaus šalia namų esančiame prūde. Sako visi už jį meldžiasi.
Išėję iš šių namų beveik visi tylėjome. Mums jų problemos atrodė šimtą kartų didesnės nei jiems patiems. Atrodė blogiau nebūna kol nepasibeldėme į dar vienos močiutės duris. Moteris mus pasitiko taip nustebusi, kad su ašaromis atsisėdo: “Dieve mano, meldžiuosi ne veltui, pas mus atėjo svečių. Būna kasdien sėdžiu prie lango ir akimis seku praeivius, bet niekas paprastai neužeina. Aplanko socialinė darbuotoja, bet jai irgi sunku, ji turi labai daug ir sunkaus darbo. O šiandien tiesiog laisčiau gėles ir sulaukiau svečių, kai visai nesitikėjau. Užeikit, va matot kaip būna, Dievas išgirsta tikinčiųjų maldas. Noriu Jums padovanoti ką nors, juk šventės artėja, traukia iš dėžutės kruopščiai sulankstytas savo rankų darbo servetėles, staltieses ir liepia imti.“ Mes, žinoma, neėmėm, siūlėm jai parduoti, tačiau moteris nustebo, jai smagiau dovanoti nei pinigus gauti. Sako gera būna, kai malonaus darbo turi. Skundėsi, kad raštai visi vienodi, nes knygų mezginiams neįperka, o interneto neturi ir naudotis nemoka. Tačiau norėtų naujų išmokti. (Šiandien jai jau paruoštas siuntinys su mezgimo bei nėrimo knygomis ir naujais raštais). Socialinė darbuotoja paaiškino atvykimo tikslą ir paprašė pasipasakoti savo gyvenimo istoriją. Visi prisėdome. Tada moteris kukliai pravirko: „Mano dukra dar visai maža žuvo autoavarijoje, sūnus sudegė gaisre, tada visi netekom namų. Vyras jau seniai mirė. O šis sūnus, su kuriuo dabar gyvename smarkiai apdegęs taip pat gaisre. Tada aš jam sakiau, sūnau, aš tave pagimdžiau – aš tave ir globosiu, niekada nepaliksiu, nepergyvenk. Taip ir gyvename, visur su juo kartu. Mūsų šeimą lankė didžiulės nelaimės. Tai lyg koks prakeiksmas. Du kartus norėjau nusižudyti, dabar jau apie tai negalvoju, daug meldžiuosi ir žinau, kad esu reikalinga sūnui.“ Močiutė sentikė. Visi namai išpuošti šventais paveikslais ir visur kabo anapilin išėjusių artimųjų nuotraukos. „Esu dėkinga Dievui, kad jis man suteikė 85 metus gyvenimo patirčių. Visokių. Gal prieš tai nemokėjau gyventi. Visą gyvenimą mokomės, aš esu laiminga, nes seniai dėl nieko ir ant nieko nepykstu. Pyktis yra baisus dalykas, žmogus dėl jo labai kenčia ir kalti ne kiti, tik jis pats. Kiekvienam reikia laiko, kad tai suprastų. Tie, kurie ilgai nesupranta, turi išgyventi daug skausmo. Linkiu Jums patirti jo kuo mažiau. Jūs tokie gražūs ir mieli, turėsiu ilgai dabar ką atsiminti ir apie ką galvoti.“- išlydėdama šypsojosi senyvo ir labai geros širdies amžiaus moteris.
Uždarę šios šeimos duris, visi lyg susitarę susižvalgėme ir prakalbome apie tą patį, kad žūt būt suorganizuosime šiai močiutei bent jau mezgimo knygų. Pasirodo, ši močiutė dar slaugo sūnėną, kuris po autoavarijos jau 15 metų guli lovoje ir valdo tik galvą, šiek tiek rankas. Jį taip pat aplankėme. Tokio pozityvaus žmogaus nesame sutikę. Visą laiką juokavo ir sakė, kad jam daugiau nieko nebeliko kaip tik juokauti, juk kitaip visai niekas neužeis. Vyras gyvena vienas, į savo namus priėmęs benamius gerus žmones, kurie jį slaugo. Su buvusia žmona keliai seniai išsiskyrė. Dvi dukros jo nelanko, užmiršo. Vyras jų nesmerkia, sako, kad matyt turi tam priežasčių. Paklaustas kaip gyvena sakė geriau už visus. Blogiausia sakė tada, kai katė užstoja televizorių ir negali jos nuvyti. Suprantama, kad šio žmogaus skausmas paslėptas giliai viduje. Jis mano, kad laimė yra sveikata, kai jos nėra laimę gali suteikti tik nuoširdus bendravimas.
Sunku kalbėti toliau ir apie vienišą jauną moterį. Jai operuoti trys augliai galvoje, kartojasi depresijos, be vaistų kankina didžiuliai skausmai, o juos ne visada gali sau leisti nusipirkti, kadangi mažai kompensuojami valstybės. Tenka sukti galvą kaip jų nusipirkti.
Apie vyrą, kuris kažkada gimė kalėjime, nieko apie tėvus ir savo giminę nežino ir niekada nežinojo, neišlikę jokių įrašų apie tai ir žmogus niekada neturėjo asmens dokumento. Oficialiai, jis neegzistuoja mūsų valstybėje. Gyvena kažkada kažkieno paliktame apgriuvusiame name be elektros, kol niekas jo nesugalvojo parduoti. Vyras nekalbus. Turi sugyventinę ir šuniuką. Gyvena čia ir kitokių „gyvūnėlių“, dėl kurių mums rekomendavo nesisėsti ant lovos. Tačiau čia sutikta moteris sakė, kad jie laimingi, nes dar vis turi namus, o vyras uždarbiauja pas gerą ūkininką, kuriam reikia ne jo asmens dokumento, o darbštumo, tad visada turime maisto. Buvo akivaizdu, kad pora paragaujanti alkoholio, neteisinome, bet visi supratome, kad bet kam blaivam gyventi tokioje situacijoje tikrai nebūtų lengva…
Dar keli žmonės mūsų neįsileido. Bijojo, nes nepažįsta. Kiti gėdijosi skurdo ir savęs. Tad dovanas jiems pažadėjo ponia Eugenija nuvežti kitą dieną. Socialinė darbuotoja teigė, jog mes aplankėme mažytę dalį nuskriaustų likimo žmonių, jų yra gerokai daugiau…
Visi buvome pakviesti pietų į Vaikų dienos centrą. Po tokios ilgos dienos atrodė kąsnis strigo gerklėje, lyg valgytume svetimą maistą. Ponia Eugenija papasakojo dar daug gyvenimiškų istorijų ne tik apie vienišus senolius, bet ir vargiai gyvenančius vaikus.
Galvojome apie tai kaip galėtume šiems žmonėms dar padėti. Vaikai kūrė planus nusiųsti atvirutes su nuotraukomis ir sveikinimais, surasti ir įdėti siuntinį su mezgimo knyga, siūlų, pagalvoti apie projektus šia tema ir panašiai. Buvo gera žinoti, kad Jaunojo pasieniečio būrelio vaikams rūpėjo aplankyti žmonės. Tikimės, kad renginys taps tradiciniu ir ši gerumo akcija vyks kiekvienais metais, o norinčiųjų padėti ir pasidalinti gerumu tik daugės.
Linkime visiems savąją laimę tiesiog labiau vertinti ir ja dalintis su kitais. Jaukių, draugiškų, ryškių ir šiltų švenčių!